Istorija : konspektai, patarimai

KAROLIS DIDYSIS .742-814 m.Frankų karalius ,  800 m. - Frankų imperatorius.Vienas iškiliausių pasaulio valdovų.Karolio Didžiojo valdymo laikotarpis siejamas su “Karolingų renesansu”( meno, religijos ir kultūros atsigavimas). Atgaivino klasikinę lotynų kalbą. Skatino prekybą, amatus, žemės ūkį. Į savo dvarus kvietėsi išsilavinusius žmones(Akademija), skatino švietimą savo imperijoje. Sujungė antikos, krikščionybės ir germanų idealus ir padėjo pamatus krikščioniškųjų Vakarų valstybių raidai.Testamentu padalino imperiją trims savo sūnums; Liudvikui , Pipinui , Karoliui Jaunajam. Tačiau liko tik  Liudvikas.Karolis sušaukė  visos imperijos žymių frankų susirinkimą ir paskyrė jį paveldėtoju,  uždėjo  karūną . Netrukus po to  susirgo pleuritu ir 814 m.  imperatorius mirė,  palaidotas Achene.

FRANKŲ IMPERIJA

Pasak biografo Einhardo, karalius buvo paprastas ir neįnoringas. Vyno gėrė nedaug (pietaudamas išgerdavo ne daugiau trijų taurių) ir nekentė girtuoklystės. Paprastomis dienomis jo pietūs būdavo tik iš keturių patiekalų, neskaitant karšto mėsos patiekalo, kurį patys medžiotojai pateikdavo ant iešmo - tokius patiekalus Karolis mėgdavo labiausiai. Valgydamas klausydavo muzikos arba skaitovo. Jam patikdavo klausytis apie senovės didvyrius bei Šv.Augustino veikalo „Apie Dievo valstybę”. Vasaros metu po pietų suvalgydavo kelis obuolius ir išgerdavo dar vieną taurę vyno, tada išsirengęs nuogai ilsėdavosi dvi - tris valandas. Naktimis miegodavo neramiai: keturis - penkis kartus prabusdavo ir net atsistodavo iš lovos. Rytinio apsirengimo metu priiminėdavo draugus, ir, jei būdavo skubus reikalas, kurio be jo nedrįsdavo spręsti, išklausydavo besiginčijančių pusių ir priimdavo nuosprendį. Tuo pačiu metu duodavo nurodymus tarnams ir ministrams visai dienai. Buvo puikus oratorius ir raiškiai dėstė savo mintis. Retsykiais skirdavo laiko įvairiems mokslams, vertino mokslo žmones, rodė jiems didelę pagarbą. Pats mokėsi gramatikos, retorikos, dialektikos ir ypač astronomijos, ko dėka galėjo išskaičiuoti bažnytinių švenčių dienas ir sekti žvaigždžių judėjimą. Mokėsi ir rašyti, tam visad po ranka turėjo rąšymo reikmenis, kad išpuolus laisvai minutei galėtų pasipraktikuoti, tačiau šis darbas, per vėlai pradėtas, jam sunkiai sekėsi. Gerbė bažnyčią ir visada laikėsi papročių.Be gimtosios kalbos, Karolis mokėjo ir užsienio kalbų. Lotynų kalbą išmoko tiek, kad praktiškai galėjo ja kalbėti kaip gimtąją; graikiškai daugiau suprato, bet šnekėjo prastai. Karolis buvo didelis ir stiprus, kaip didi statula, neproporcingai aukštas; viršugalvis jo buvo apvalus, akys didelės ir gyvos; nosis ilgoka, plaukai šviesūs, veidas besišypsantis ir linksmas. Ši išvaizda visada buvo didi ir verta pagarbos, nepaisant ar jis stovi, ar sėdi; nežiūrint to, kad jo kaklas plonas ir kiek per trumpas, o pilvas šiek tiek atsikišęs; likusio kūno simetrija kompensuodavo šiuos defektus. Žinoma, kad Karolis buvo šviesiaplaukis, aukštas, neproporcingai plonu kaklu. Tais laikais romėniškas realistinis tapybos stilius jau buvo nunykęs ir vyravo ikoniška žmonių tapybos maniera. Karolis Didysis, kaip idealus valdovas, buvo vaizduojamas atitinkama maniera. Karūnuoto karaliaus, Dievo vietininko Žemėje, tų laikų paveikslai turi panašumo su Kristaus ikonomis. Paprastomis dienomis karalius vaikščiodavo apsirengęs paprastai, kaip eilinis šalies gyventojas, frankiškais rūbais. Vilkėdavo mėlyną apsiaustą ir visada nešiodavosi kardą. Kardas paprastai būdavo su auksine arba sidabrine rankena. Puošnius inkrustuotus brangakmeniais kalavijus nešiodavo tik banketų metu ir priiminėdamas ambasadorius. Iškilmingomis progomis nešiodavo papuošalus ant rūbų ir batų, turėjo auksinę sagtį savo apsiaustui, kartais nešiodavo didelę diademą.Turėjo dvidešimt vaikų nuo aštuonių žinomų žmonų ir sugulovių.

FRANKŲ IMPERIJA PO VERDENO SUTARTIES , 843 m. Pasidalijo trys vaikaičiai: Lotaras, Liudvikas Vokietis, Karolis Plikagalvis.

Patiko (14)